LINAGO koncertinės kelionės įspūdžiai

VDU folkloro ansamblis „Linago“ (vad. Laimutė Stasė Proškutė, Laura Lukenskienė, Gytis Aučinikas) rugsėjo mėnesį (12-24 d.) turėjo neįprastai ilgą ir įspūdingą kelionę po Europą. Aplankytos 7 šalys: Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Vengrija, Slovakija, Rumunija. Pagrindiniai kelionės tikslai buvo du: bendruomenės šventė Ventabren miestelyje (pietų Prancūzijoje) ir folkloro festivalis Švento Jurgio miestelyje Transilvanijoje (Rumunijoje). Už kelionę „Linago“ dėkingi Universitetui, didžiąja dalimi parėmusiam ansamblio kelionę, lietuvei Jūratei Jaussaud, gyvenančiai Ventabrene, kuri mus ir pasikvietė į svečius, ir svetingiesiems kolegoms etnologams ir folkoristams Rumunijoje, organizavusiems pirmą savo miestelyje folkoro festivalį „Švento Jurgio rudens šventė“.
Viešnagė Prancūzijoje buvo įspūdinga tuo, kad pamatėme Provanso regioną, kuris išlaikęs savo tradicijas, šiam regionui būdingą savitą architektūrą, žavintis savo akmenimis grįstomis siauromis gatvelėmis, smėlio spalvos namais ir spalvotomis langinėmis, apsaugančiomis namus nuo kaitrios saulės… Buvo gera pasivaikščioti siauromis kalvotų miestelių gatvelėmis, tarp gelsvų mūrinių namelių su mėlynomis langinėmis, atrodančių tarsi iš XIX a. vidurio dailininkų paveikslų. Gyvenome šiemose. Visi ansambliečiai susidraugavo su savo „šeimininkais“, kurie vaišindavo kas kartą vis naujais, neragautais prancūziškais patiekalais. Aplankėme įspūdingą tarpeklį Gorges du Verdon „Verdono gerklės“ir Sanquo ežerą, kuriame plaukiojome baidarėmis ir vandens dviračiais, susėdę po medžiu pasidarėme pikniką – valgėme rūpestingai šeimų paruoštą ir sudėtą maistą. Vaikštinėjome po miestelį Mustjier, garsėjantį savo porcelianu, o Chateau Viron vyno darykloje susipažinome su bei aliejaus gaminimo paslaptimis, degustavome įvairių rūšių vyną. Šeštadienį, rugsėjo 15 d. kartu su prancūzų folkloro ansambliu koncertavome netoli Ventabreno esančiame Coudux miestelyje. Vyko šv. Mykolo Arkangelo, to miestelio globėjo, šventė. Dalyvaujame mišiose, kuriose per aukojimą ir Komuniją giedame lietuviškas giesmes. Po to vėl koncertavome ir vakarojome Coudoux miestelio gyventojais. Vakaras įsibėgėjo pamažu, nedrąsiai. Tačiau pasivaišinę pasijutome nejaukiai be šokių. Nors pirmumo teisės lyg ir priklausytų šeimininkams, įsidrąsinome ir pasiėmę muzikos instrumentus, pradėjome lietuviškus šokius. Pasirodo, tik to ir tereikėjo. Pašokę lietuviškų šokių, prancūzai prisiminė ir savuosius. Taip vakaras ir įsibėgėjo, tačiau negalėjome vakaroti ilgai, nes mūsų laukė „šeimininkai“ ir vakarienė namuose. Sekančią dieną po koncertų dar turėjome laiko apsilankyti Aix-en-Provence, kur kaip tik vyko paveldo dienos – buvo atviri muziejai, vienuolynai, ir kitos lankytinos vietos. Taigi Provanso katedros, bažnyčios, muziejai, vienuolynai atrodo, tik mūsų ir telaukė. Menotyrininkės Miglė ir Deimantė ypač džiaugėsi galerijose eksponuojamais Pablo Picasso, Paul Cesanne, Jaksono Polako ir kitų garsių dailininkų darbais.
Coudux miestelyje, vienuose prabangiuose namuose, buvo surengtas atsisveikinimo su šeimomis vakaras. Šeimoms, kurios taip maloniai mus priėmė pas save paviešėti. Dainavome ir surengėme vakaronę. Vakarėlyje apsilankė ir netoliese gyvenantys 4 našlaičiai vaikai, kurių lietuvė mama mirė prieš dešimtį metų. Maloniai nustebome, išgirdę, kad vaikučiai šiek tiek kalba lietuviškai, o jie negalėjo atsidžiaugti lietuviškomis dainomis, šokiais ir vaišėmis.
Kad ir kaip gera buvo Provanse, vieną gražų rytą teko atsisveikinti su „šeimininkais“ ir Jūrate. Patraukėme tolyn, link Rumunijos, kurią įsivaizdavome gana nejaukiai. Tačiau pakeliui laukė saulėtoji Italija ir nuostabūs kalnų vaizdai. Taigi – naktis ir Rytas Nicoje su maudynėmis Viduržemio jūroje, Verona, Vinčenza, Paduja. Galų gale, iš aukštai pasigrožėję Monako panorama, naktiniu Budapeštu bei Slovakijos vaizdais, 10-osios kelionės dienos (rugsėjo 21 d.) paryčiais pasiekėme Švento Jurgio miestą, esantį Transilvanijoje. Kadangi į miestelį, kuriame vyks festivalis, atvykome tik 5 val. ryto, organizatoriai mums leido gerai išsimiegoti ir tik po to mūsų laukė pirmasis koncertas. Šiame festivalyje mes buvome patys tolimiausi svečiai. Čia dalyvavo rumunų, vengrų, graikų, Krymo ukrainiečių, Rumunijos čigonų ir albaniečių folkloro ir šokių ansambliai. Sužinojome, kad šiame regione daugiausiai gyvena vengrų, taigi festivalyje vyravo vengrų kalba, muzika ir šokiai. Rumunija mums priėmė nepaprastai šiltai. Kultūros centro darbuotojai ir jiems talkininkaujantys savanoriai aprodė mums miestelį, lydėjo į koncertus ir stebėtinai greitai pildė visus mūsų pageidavimus, išspręsdavo visas nedideles problemas. Taigi visą festivalio laiką jautėmės apsupti gerų draugų. Penktadienį (rugsėjo 21d.) turėjome vieną koncertą, o šeštadienį (22 d.) scenoje rodėme net tris skirtingas programas (šokių, instrumentinės muzikos, ir tautinių kostiumų pristatymas). Tarp rumunų, vengrų, albanų, graikų ir kitų viduržemio jūros pakrančių tautų atstovų mes su savo šiltais tautiniais kostiumais, iškilminga trimitų ir skudučių muzika ir ramiomis dainomis atrodėme tikri egzotiški šiauriečiai. Lietuviški tautiniai kostiumai buvo gal kiek per šilti rudenėjančiam, tačiau vis dar šiltam Rumunijos orui, bet nubraukę prakaitą, džiaugėmės paskutinėmis šiltomis dienomis, juk žinojome, kad greit teks grįžti į lietingą Lietuvą. Nei karščio, nei nuovargio net po trijų koncertų niekas iš mūsų nejuto. Atrodė, kad pagrindinė festivalio dalis buvo beveik iki ryto trukę šokių vakarai, kurių metu stengėmės išmokti vieni iš kitų visa, kas tik įmanoma. Antrojo vakaro metu „Linago“ šokėjų kojos jau pakluso čardašo ritmui, išbandė turkiškus šokius, o vengrams teko pašokti lietuvišką polką. Žinoma, po šokių iki ryto likęs laikas nenuėjo veltui. Lydimi nuoširdaus mūsų vadovo Csikos Huni, apėjome miestelio bažnyčias, kriptas ir nuošalias gatveles. Ilgai ir liūdnai atsisveikinę su draugiškais vengrais, patraukėme Lietuvos link…

Komentarai